Penktojo Velykų sekmadienio Evangelija mus ir vėl sugrąžina į paskutinę vakarienę, kurioje Jėzus dalijasi su savo mokiniais paguodos ir vilties žinia neišvengiamai artėjančiai Kančios, Mirties ir Prisikėlimo valandai. Pirmiausia, ko moko mus šio sekmadienio Evangelija, – tai saugoti savo širdis ir sielas nuo piktojo, tai yra baimės, kuri taip dažnai griauna žmogų iš vidaus ir stabdo jo gyvenimo žingsnius. Antra, ką primena mums Jėzus, tai yra tai, koks didis Dievo namų pasaulis. Jeigu žemėje mes esame nuolat susirūpinę, ką valgysime, ką gersime ir kur gyvensime, tai Jėzaus žodžiai apie Tėvo namus mums primena, kad mes nesame našlaičiai, Dievas yra su mumis, Jis žino mūsų rūpesčius ir džiaugsmus, Jis visada su mumis.
Vienas iš didžiausių XX a. teologų Karl Barth kartą skaitė paskaitą Princeton universitete, JAV. Vienas studentas paklausė: „Profesoriau, ar nemanote, kad Dievas save apreiškė ir kitose religijose, ne vien tik krikščionybėje?“ Karl Barth į tai atsakė taip: „Dievas savęs neapreiškė jokioje religijoje, taip pat ir krikščionybėje. Dievas save apreiškė savo Sūnuje. Taip, pasaulis žino tris didžias religijas: islamą, judaizmą ir krikščionybę, tačiau yra žinomas tik vienas Dievo Sūnus, tik vienas, per kurį Dievas apreiškė save, tik vienas, kurio toks nuostabus mokymas, pakeitęs visą pasaulį.“
Jeigu tikrai tai suvokiame ir tuo tikrai tikime, Jėzaus pasakyti žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), – mums suteikia naują prasmę ir naują viltį gyventi Evangelija, gyventi amžino gyvenimo viltimi.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS, Airija
